Išminties 17

₁Dideli ir neperprantami tavo nuosprendžiai,

todėl neimlios sielos ir pasiklydo.

₂Nedori žmonės manė

galėsią pavergti šventąją tautą,

patys būdami tamsos supančioti

bei ilgos nakties įkalinti,

ir tūnojo užsidarę savo pastogėje,

amžinosios Apvaizdos nuvyti.

₃Manydami, kad jų slaptos nuodėmės uždengtos

tamsia užmaršties danga,

jie buvo išsklaidyti, siaubo apimti

ir šmėklų apstulbinti.

₄Net slapti namų užkaboriai,

į kuriuos jie buvo subėgę,

negalėjo apginti nuo baimės,

nes visur griaudė baisus triukšmas

ir rodėsi tylūs niūrių veidų vaiduokliai.

₅Galingiausia ugnis neįstengė apšviesti

nei ryškus žvaigždžių spindesys

nepajėgė nutvieksti tos klaikios nakties.

₆Vienintelė šviesa jiems buvo didžiulės

savaiminės liepsnos, baisios pažiūrėti.

Reginiui išnykus, jiems, klaiko apimtiems,

matyti daiktai atrodė dar baisesni.

₇Būrimo apgaulės pasirodė neveiksmingos,

ir iš jų pagyrūniškos išminties buvo pasityčiota.

₈Tie, kurie žadėjo

iš sergančios sielos išvaryti baimę ir sąmyšį,

patys sirgo juokingu išgąsčiu.

₉Jokia baisenybė jų negąsdino,

tačiau išgąsdinti sėlinančių žvėrių

ir šnypščiančių roplių,

jie mirė drebėdami iš baimės,

nenorėdami nė pažvelgti į orą,

kurio niekur išvengti neįmanoma.

₁₀Nedorumas būna bailus,

savo paties liudijimo pasmerktas,

ir dėl iškankintos sąžinės

visada padidina nelaimes.

₁₁Juk baimė iš tikrųjų yra ne kas kita,

kaip atsisakymas priimti proto teikiamą pagalbą,

₁₂o vidinio tuštumo užgožta viltis linkusi

užsimerkti prieš tai, kas kelia kančią.

₁₃Bet tą naktį, iš tikrųjų bejėgę

ir užklupusią iš bejėgio mirusiųjų pasaulio gelmių,

visi jie miegojo tuo pačiu miegu,

₁₄kartais varginami baisių šmėklų,

o kartais sukaustyti sielos alpėjimo,

nes juos užklupo ūmi ir nelaukta baimė.

₁₅Kas tik ten bebuvo,

įpuolė į tą kalėjimą be grotų ir buvo įkalintas.

₁₆Ir artojas, ir piemuo,

ir dykumoje triūsiantis darbininkas –

visi buvo užklupti ir laukė neišvengiamo likimo,

₁₇nes juos visus siejo viena tamsos grandinė.

Ar tai buvo švilpiantis vėjas,

ar skambi paukščių giesmė tankiose šakose,

ar smarkiai tekančio vandens kriokimas,

ar uolų griūties baisus bildesys,

₁₈ar nematomos šokinėjančių gyvulių lenktynės,

ar plėšriųjų žvėrių riaumojimas,

ar aidas, grįžtantis kalnų dauboje, –

visa tai juos kaustė baime,

₁₉nes visas pasaulis švytėjo dienos šviesa

ir darbavosi nekliudomas,

₂₀tik anie žmonės buvo užkloti tamsios nakties,

atvaizdo tamsybės, kuri turėjo juos užklupti.

Bet dar tamsesni negu tamsybė

jie buvo patys sau.